Žiemos saulėgrįža
Kalėdos, Elnio Devyniaragio šventė
Gruodžio 21-22 d.
Tai trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties metas, Saulės atgimimo šventė. Po žiemos saulėgrįžos prasideda Šalnos laikas.
Kūčių stalas
Šventės išvakarėje susirenka visa šeima, artimųjų ir protėvių vėlės. Prie Kūčių stalo žmogus turi sėstis visomis prasmėmis švarus, be blogų minčių. Nusiprausus apsivelkama šventiniais drabužiais. Puošiamas kambarys: kabinamas „sodas", šiaudiniai ir mediniai paukščiai, „saulutės",. Kaišiojamos pušų, eglių ir kadagio šakelės. Uždegama daug šviesų - žvakių ir pan. Stalas rūpestingai paruošiamas. Stalą apkloja šienu, kurio dalį deda ir pastalėn. Šieną užkloja staltiese ir išdėlioja valgius: Kūčia (svarbiausias šventos vakarienės valgis, skirtas ir protėvių vėlėms), avižinis ir spanguolinis kisielius, barščiai, kopūstai su grybais, žuvis, žuvienė, saldūs valgiai, obuoliai, riešutai, kūčiukai su aguonų pienu. Nei pieniškų, nei mėsiškų valgių šį vakarą nevalgė. Kūčioms gamina 9, 12 arba 13 patiekalų. Šeima prie stalo sėda, kai suspindi Vakarinė žvaigždė. Šeimininkas su „Kūčių duona" apeina namą tris kartus ir beldžiasi į duris.
Viena jų – komunikavimas su agrarinės sferos galiomis ir dievybėmis, kas iš tiesų buvo aktualu žemdirbiams, kita – simbolinis susitikimas su protėvių ir mirusiųjų artimųjų sielomis, kurios, kaip tikėta, šiuo tarpsniu sugrįžtančios. Iš vaišių patiekalų bene svarbiausias – grūdų ir kitokių sėklų (kviečių, miežių, kartais dar ir žirnių, pupų) mišinys su medumi. Tai – derliaus simbolis, ir jis galėjo būti skiriamas derlių globojančioms dievybėms, o drauge su pastarosiomis glaudžiai susijusioms mirusiųjų sieloms, taip pat, kaip tikėta, dariusioms įtaką derliui. Kai kuriose Lietuvos vietose po stalu būdavo padedamas ir nekultų kviečių pėdas, simbolizavęs jame įsikūnijusias derliaus galias.
- Kas čia eina?
- Čia prašos ponas Dievas su kūčele.
Tuomet eina vidun. Taip kviečiamas Protėvis prie Kūčių stalo. Visi atsistoja, o šeimininkas ar vyresnis taria šventus žodžius, laužia ir dalija „Kūčių duoną", žemynėliaujama. Indas su kūčia eina aplink stalą, visi jos ragauja. Obuolį, riešutą valgydami kalba, kad ateinantys metai būtų turtingi ir vaisingi.
Kalėdų nakties vakarienės metu būdavo sakoma maldelė Žemynai: „Žemynėle Žiedkėle, pakylėk mūsų rankų darbus“. Po to būdavo nuliejama alaus, tradicinio iš grūdų pagaminto gėrimo, ir tuo būdu paaukojama žemės deivei, lemdavusiai kultivuojamos augalijos, ypač javų derlingumą.
Ant lauko žvakelė žibėjo, Kalėda
Oi ant lauko žvakelė žibėjo, o kalėda, o kalėda
Žvakelė žibėjo, ugnis šokinėjo, o kalėda, o kalėda
Ugnis šokinėjo, vaškas lašėjo, o kalėda, o kalėda
Vaškas lašėjo, ažaras ažėjo, o kalėda, o kalėda
Ant to ažaro lelija žydėjo, o kalėda, o kalėda
Buvo mūsų, leliumoj,
Trys broliukai, leliumoj.
Visi trys jau, leliumoj,
Kalvelėj kala, leliumoj.
Nukals jau man, leliumoj,
Aukso žirklalas, leliumoj.
Aš užlipsiu, leliumoj,
Viršum medelio, leliumoj.
Aš nukarpysiu, leliumoj,
Visas viršūnėlas, leliumoj.
Aš pamatysiu, leliumoj,
Tėvelio dvarelį, leliumoj.
Tėvelio dvarelis, leliumoj,
Sidabru išlietas, leliumoj,
Sidabru išlietas, leliumoj,
Gonteliais dengtas, leliumoj.
An tėvelio dvaro, leliumoj,
Saulelė tekėjo, leliumoj.
An tėvelio dvaro, leliumoj,
Mėnulis ritėjo, leliumoj.
An tėvelio dvaro, leliumoj,
Žvaigždės šokinėjo, leliumoj.
Aš pamatysiu, leliumoj,
Anytos dvarelį, leliumoj.
Anytos dvarelis, leliumoj,
Žaliu variu lietas, leliumoj.
Anytos dvarelis, leliumoj,
Šiaudeliais dengtas, leliumoj.
Ant anytos dvaro, leliumoj,
Debesėlis stovėjo, leliumoj.
Debesėlis stovėjo, leliumoj,
Lietutis lijo leliumoj.
Leliumoj, oi ant aukšto kalno, leliumoj,
Nauji palociai, leliumoj.
Leliumoj, tuose palociuose, leliumoj,
Mergelė sėdėjo, leliumoj.
Leliumoj, mergelė sėdėjo, leliumoj,
Naujas juostas audė, leliumoj.
Leliumoj, naujas juostas audė, leliumoj,
Ir berneliui siuntė, leliumoj.
Leliumoj, ir berneliui siuntė, leliumoj,
Imsi neimsi, leliumoj.
Leliumoj, imsi neimsi, leliumoj,
Bent paminėsi, leliumoj.
Leliumoj, oi ant aukšto kalno, leliumoj,
Nauji palociai, leliumoj.
Leliumoj, tuose palociuose, leliumoj,
Bernelis sėdėjo, leliumoj.
Leliumoj, bernelis sėdėjo, leliumoj,
Kilpinėles rezgė, leliumoj,
Leliumoj, kilpinėles rezgė, leliumoj,
Ir antelas gaudė, leliumoj.
Leliumoj, ir antelas gaudė, leliumoj,
Ir mergelai siuntė, leliumoj.
Leliumoj, ir mergelai siuntė, leliumoj,
Imsi neimsi, leliumoj,
Leliumoj, imsi, neimsi, leliumoj,
Bent paminėsi, leliumoj.
Sodai sodai, leliumoj,
Sodeliai žalieji, leliumoj.
Jau jūs nesprogsit, leliumoj,
Jau jūs nežaliuosit, leliumoj.
Ateis žiema, leliumoj,
Gili žiema, leliumoj.
Kiški širmi, leliumoj,
Tavo trumpos kojos, leliumoj.
Tu neišbėgsi, leliumoj,
Neišokinėsi, leliumoj.
Pagaus tavi, leliumoj,
Margieji kurteliai, leliumoj.
Nušaus tavi, leliumoj,
Jaunas strielčiukėlis, leliumoj.
Burtavimas
Šią naktį laikas ir erdvė praranda įprastus matmenis, pasaulis atsiduria pirmapradėje būsenoje, todėl įmanomi ateities spėjimai. Vėlės padeda sužinoti paslėptus dalykus. Nemažai burtų, susijusių su vandeniu. Vandenyje galima pamatyti ateitį. Daugybė burtų skirta ateičiai sužinoti, ar bus vedybų, koks bus gyvenimas, derlius, orai. Iš po staltiesės klausėsi, iš kurios pusės šunys sulos, iš ten tikėjosi atvažiuosiant piršlių. būdavo traukiamas šienas: ilgas šiaudas reiškė ilgą ir laimingą gyvenimą. Žvaigždėtas dangus, į krūvas susibūrusios žvaigždės reiškė derlingus metus, dėslias vištas, daug grybų. Smarkus vėjas – daug riešutų ir laukinių obuolių. Jei daug lijo, tikėtasi gerų miežių. O jei snigdavo, tikėtasi gero derliaus. Šią stebuklų naktį vidurnakty vanduo pavirsta vynu, o gyvuliai prašneka žmogui suprantama kalba. Po Kūčių vakarienės motina pabarsto grūdų ant šeimos narių, o ypač ant vaikų. Šeimininkas grūdais pabarsto trobos kampus, krikštasuolį, židinį. Kūčių stalas paliekamas nakčiai nenurinktas - vėlėms. Mirusiųjų vėlės tą vakarą suteikia stalui ir valgiams antgamtinės galios, o grūdai perduoda gyvybinę augimo jėgą.
Kalėdų rytas
Per šventę būdavo keliamasi anksti, nudengiamas Kūčių stalas, žiūrima, ar neapsilankė vėlės. Ant stalo dar randami Kūčių likučiai – jie valgomi ir duodami gyvuliams, kad ir jie būtų stiprūs. Vaikai gauna riešutų, obuolių ir saldainių iš Kalėdų senelio. Kalėdų rytą skamba skudučiai, giedamos giesmės. Iš dangaus ženklų spėjami būsimi derliai: šalta diena žada vėlyvą pavasarį, saulėta – derlingus metus.
Vaišės
Valgomi sotūs valgiai – šerniena arba kiauliena, šiupinys.
Kalėdavimas
Eina kalėdotojai - būrelis persirengėlių: Kalėdų senelis, juodas kudlotas, ožys, arklys, gervė, meška, giltinė ir t.t. Jie lanko namus, kalba oracijas, gieda Kalėdų giesmes, linki gero.
Aš paskėliau anksti rytelio,
Ciuciai liūliai, anksti rytelio,
Ir sumaliau du sietu rugių,
Ciuciai liūliai, du sietu rugių,
Du sietu rugių, o trečią grikių,
Ciuciai liūliai, o trečią grikių,
O trečią grikių dėl sa jaunikių,
Ciuciai liūliai, dėl sa jaunikių.
Atjojo svotas juodas kudlotas,
Ciuciai liūliai, juodas kudlotas,
Barzdą išskėtęs, akis išplėtęs,
Ciuciai liūliai, akis išplėtęs,
Snukį susukęs, uodega kaip piestis,
Ciuciai liūliai, uodega kaip piestis.
Arba kita šios dainos versija:
Aš atsikėliau ankstų rytelį,
Čiūči liūli, ankstų rytelį.
Ir susimaliau du saiku rugių.
Du saiku rugiu, o trecių grikių.
O trecių grikių dėl sa jaunikio.
Ir pasidairiau pro aukštu langu.
Ažna skrenda juodas kudlotas,
Juodas kudlotas ir pabalnotas,
Ir pabalnotas, galva kaip puodas,
Galva kaip puodas, kojs kaip kačergos,
Kojs kaip kačergos, pilvs kaip nekočia,
Pilvs kaip nekočia, uodega kaip šluota.
Kam tavo vilkeli akelės šviesios, kalėda
Kam tavo vilkeli akelės šviesios, kalėda
Pas karalių buvau knygeles čitojau, kalėda
Kam tavo vilkeli auselės stačios, kalėda
Pas karalių buvau vis karaliaus klausiau, kalėda
Kam tavo vilkeli liežuvėlis ilgas, kalėda
Pas karalių buvau lėkšteles mazgojau, kalėda
Kam tavo vilkeli uodegėlė ilga, kalėda
Pas karalių buvau pakojėlius ploviau, kalėda
Kam tavo vilkeli kojelės greitos, kalėda
Pas karalių buvau lakštelius nešiojau, kalėda
Oi atvažiuoja šventa Kalėda
Oi Kalėda, do Kalėdienė
Per aukštus kalnus, per žemus klonis
Oi Kalėda, do Kalėdienė
Geležų ratais, viržių botagais
Oi Kalėda, do Kalėdienė
Kalėdų rytų ažerai šalo
Oi Kalėda, do Kalėdienė
O kas ty mundras ažerais jodė
Oi Kalėda, do Kalėdienė
Ažerais jodė antelas gaudė
Oi Kalėda, do Kalėdienė
Antelas gaudė, mergelėm siuntė
Oi Kalėda, do Kalėdienė
Apeigos prie Ugnies
Apeiga pradedama užkuriant apeiginę Ugnį ir aukojant jai druską. Po to atliekamas žemynėliavimas: nuliejamas apeiginio gėrimo (pvz., alaus, midaus ar giros) gurkšnis ant žemės kaip auka Žemynai, sakydami „Žemynėle, žiedkelėle, žydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visais javais“. Tuomet palabinama Saulė – jai skiriamos giesmės, palydimi kaušo pakėlimu Saulės link. Tada kaušas siunčiamas ratu, iš kairės stovinčiam kaimynui tariami palinkėjimai: skalsos, darnos, vaisingumo, džiaugsmo ir pan. Aukojami duona, riešutai ir grūdai.
Atbėga elnis devyniaragis,
Oi kalėda, devyniaragis.
Vai ir atbėgo, vandenin žiūri,
Oi kalėda, vandenin žiūri.
Vandenin žiūri, ragelius skaito,
Oi kalėda, ragelius skaito.
-Ant mano galvelės devyni rageliai,
Oi kalėda, devyni rageliai.
Devyni rageliai, dešimta šakelė,
Oi kalėda, dešimta šakelė.
Ant tos šakelės kalveliai kala,
Oi kalėda, kalveliai kala.
Kalveliai kala, sliesorėliai lieja,
Oi kalėda, sliesorėliai lieja.
-Oi jūs kalveliai, mano broleliai,
Oi kalėda, mano broleliai.
Nuliekit man aukselio kupką,
Oi kalėda, aukselio kupką.
Aš palaistysiu žalią rūtelę,
Oi kalėda, žalią rūtelę.
Atlėkė elnias devyniaragis
Oi kalėda devyniara
Šulnelin žiuro ragelius skaito
Oi kalėda ragelius skai
Ant mano galvos devyni ragai
Oi kalėda devyni rag
O šian dešimtan kalveliai kala
Oi kalėda kalveliai ka
O jūs kalveliai manie brolaliai
Oi kalėda manie brola
O jūs nukalkit sidabro kupką
Oi kalėda sidabro kup
Sidabro kupką perlų vainiką
Oi kalėda perlų vaini
Sidabro kupkas vyneliui gerti
Oi kalėda vyneliui ger
Perlų vainikas ant galvos dėtie
Oi kalėda ant galvos dėt.
Kalė, kalė genelis
Aleliumai rūtela, genelis
Dai an kieno prievartės?
Aleliumai rūtela, prievartės
Ant tėvulio prievartės
Aleliumai rūtela, prievartės
Oi kų jautė netekėjus?
Aleliumai rūtela, netekėjus
Mergelį jautė netekėjus
Aleliumai rūtela, netekėjus
Kalė, kalė genelis
Aleliumai rūtela, genelis
Dai ant kieno prievartės?
Aleliumai rūtela, prievartės
Ant motulės prievartės
Aleliumai rūtela, prievartės
Oi kų jautė nežanotų?
Aleliumai rūtela, nežanotų
Bernelį jautė nežanotų
Aleliumai rūtela, nežanotų
Po sodų vaikščiojau, aš lapelius rinkau
Po sodų vaikščiojau aš lapelius rinkau,
Oi pucine raudonasai.
Aš lapelius rinkau, pakeliuosna dėjau,
Oi pucine raudonasai.
Tai girdziu – šaukia penki alasėliai,
Oi pucine raudonasai.
Pirmas alasėlis – mano šešurėlio,
Oi pucine raudonasai.
Antras alasėlis – mano anytėlės,
Oi pucine raudonasai.
Tracias alasėlis – mano dzieverėlio,
Oi pucine raudonasai.
Kecvirtas alasėlis – mano mošytėlės,
Oi pucine raudonasai.
Penktas alasėlis – nuo jaunojo bernelio,
Oi pucine raudonasai.
Aš in šešurėlį su plonais marškinėliais,
Oi pucine raudonasai.
Aš in anytėlį su plonu drobeli,
Oi pucine raudonasai.
Aš in dzieverėlį su plonu abrūsėliu,
Oi pucine raudonasai.
Aš in mošelį su šilko kuskeli,
Oi pucine raudonasai.
Sakalėli sierasai
žalia rūta kalėda
Kaip tu drįsai soduosa…
Drįsau drįsau nevienas…
Pirma laidau gegiuly
Paskui sieras inlėkiau
Uždabojau gegiuly
Po sodelį lakiancių
Obuolėlius lasancių
Vyšnių uogas gerancių
Tu gegiula tu mano
Raibos plunksnos tai tavo
Snaudalė snaudžia tūta tūta
Nei verpia nei audžia tūta tūta
Verpstė ant suolo tūta tūta
Verpstas po suolu tūta tūta
Ir atvažiuoja tūta tūta
Snaudalės tėvas tūta tūta
Kiaulę paskinkęs tūta tūta
Geldon insėdęs tūta tūta
Tu obele, tu žaliausioj, kalėda, kalėda.
Ko tu stovi, ko nežydzi, kalėda, kalėda.
Stovėsiu metus ir antarus, kalėda, kalėda.
Suauklėsiu liemenėlį, kalėda, kalėda.
Ir razlaisiu žalias šakas, kalėda, kalėda.
Ir sukrausiu baltus žiedus, kalėda, kalėda.
Tu mergele, tu jaunoji, kalėda, kalėda.
Ko tu sėdzi, ko neteki, kalėda, kalėda.
Suauklėsiu sa‘ stagelį, kalėda, kalėda.
Sušukuosiu geltonų kasų, kalėda, kalėda.
Ir supinsiu vainikėlį, kalėda, kalėda.
Ir sugrįsiu kasnikėlius, kalėda, kalėda
Tu šermuonėli trumpasaikojėli, ta ta to tonarėlio.
Nešokinėki po viešų kelalį, ta ta to tonarėlio.
Ba atajoja raitelių pulkelis, ta ta to tonarėlio.
Sumindžios tavi žirgai padkavėlėm, ta ta to tonarėlio.
Sukapos tavi broliai kančiukėliais, ta ta to tonarėlio.
Bane aš kokį iškadų padariau, ta ta to tonarėlio.
Bane per kviečius takelį numyniau, ta ta to tonarėlio.
Už girių girių ugnelė dega
Ei kalėda kalėda
Pas ta ugnelę brol žirgus ganė
Ei kalėda kalėda
Broliai pamigo žirgai pabėgo
Ei kalėda kalėda
O ir nubėgo į tėvo dvara
Ei kalėda kalėda
Kur žirgų begta ten rasa krėsta
Ei kalėda kalėda
Atvažių važiai tėvelio važiai
Ei kalėda kalėda
O ka parvešit manie brolialiai
Ei kalėda kalėda
O mes parvešim baltų bielynų
Ei kalėda kalėda
Baltų bielynų mergoms prausynų
Ei kalėda kalėda
Žaliami sodi obelėlė
Dalialium ladu obelėlė
Tai ji gražiai žaliavo
Dalialium ladu žaliavo
Jos šakelės kvėtavo
Dalialium ladu kvėtavo
Jos lapeliai mirgėjo
Dalialium ladu mirgėjo
Jos žiedeliai baltavo
Dalialium ladu baltavo
Jos obuoliai raudonavo
Dalialium ladu raudonavo
Tai užkando šalnelė
Dalialium ladu šalnelė
Tai nukando lapelius
Dalialium ladu lapelius
Tai užkaito saulelė
Dalialium ladu saulelė
Nušucino žiedelius
Dalialium ladu žiedelius
Tai papūtė vėjelis
Dalialium ladu vėjelis
Tai nukrėtė obuolėlius
Dalialium ladu obuolėlius
