Vidurrudenis
Ilgės, Vėlinės
Lapkričio 5-6 d.
Tai tikrojo rudenio vidurys, mirusiųjų pagerbimo šventė. Po vidurrudenio prasideda Ledų laikas.
Kapų lankymas
Lankomi mirusiųjų kapai ir protėvių pilkapiai, jų garbei deginamos žvakės, paliekama duona arba obuoliai.
Apeigos prie Ugnies
Apeigos būdavo atliekamos arba vėlai vakare, arba vidunaktį, nes manoma, kad tada pačios veikliausios mirusiųjų vėlės. Apeiga pradedama užkuriant apeiginę Ugnį ir aukojant jai druską. Po to atliekamas žemynėliavimas: nuliejamas apeiginio gėrimo (pvz., alaus, midaus ar giros) gurkšnis ant žemės kaip auka Velionai (Žemynai), sakydami „Žemynėle, žiedkelėle, žydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visais javais“. Tuomet palabinamas Perkūnas – jam skiriamos maldos ar giesmės, palydimi kaušo pakėlimu į dangų, tikėdamiesi malonių ir pastiprinimų mirusiųjų vėlėms. Tada kaušas siunčiamas ratu, iš kairės stovinčiam kaimynui tariami palinkėjimai: skalsos, darnos, vaisingumo, džiaugsmo ir pan. Aukojami duona, skirtą proseniams (vėliau elgetoms) ir grūdai, grojama kanklėmis ir ilgomis dūdomis, dainuojama, žaidžiama.
Ėjau per lauką, žali rugučiai
Ėjau per antrą, žalia giružė, –
Čiulba girios paukšteliai, ramin mano širdelę.
Čiulbat, nečiulbat, girios paukšteliai,
Nenuraminsit mano širdelės,
Aš neturiu tėvelio, aš neturiu širdelės.
Ei toli toli mano tėvelis
Ei toli toli mano senasis –
Ant aukštojo kalnelio po sierąja žemele.
Devynias naktis miego nemigau,
Devynias liktis lig sužibinau,
Tėvelio belaukdama, širdelės belaukdama.
*Močiutė, brolelis, seselė, sūnelis, dukrelė, bernelis, mergelė
Kur kukuoj gegelė, kur lakštuoj lakštelė
Kur kukuoj gegelė, kur lakštuoj lakštelė
Ant putino šakelės.
Kur stovi bernelis, mano dobilėlis
Ant sidabro tiltelio.
Ei, ko tu stovi, o ko tu nejoji
Laukia tave tėvelis.
Žirgužį šeria, antrą prekioja
„Parjos mano sūnelis“.
O tegu šeria, tegu prekioja
Juk žino, kad negrįšiu.
Jūrės maružėlės, žalios giružėlės
N’išbandytos naktelės.
Kur kukuoj gegelė, kur lakštuoj lakštelė
Ant putino šakelės.
Kur stovi brolelis, jauns dobilužėlis
Ant bėrojo žirgelio.
O ko tu stovi, kodėl nejoji
Laukia tave močiutė.
Marškinius siuva, antrus dabina:
„Parjos mano sūnelis“.
O tegu siuva, tegu dabima
Juk žino, kad negrįšiu.
Jūrės maružėlės, žalios giružėlės
N’išbandytos naktelės.
Kur kukuoj gegelė, kur lakštuoj lakštelė
Ant putino šakelės.
Kur stovi brolelis, jauns dobilužėlis
Į sidabro kilpeles.
Ei, ko tu stovi, o ko tu nejoji
Laukia tave seselė.
Kuskelę siuva, antrą dabina:
„Parjos mano brolelis“.
O tegu siuva, tegu dabina
Juk žino, kad negrįšiu.
Jūrės maružėlės, žalios giružėlės
N’išbandytos naktelės.
Kur kukuoj gegelė, kur lakštuoj lakštelė
Ant putino šakelės.
Kur stovi brolelis, jauns dobilužėlis
Ant pervažėlio tilto.
O ko tu stovi, kodėl nejoji
Laukia tave mergelė.
Kvietkelę skina, antrą dabina:
„Parjos mano bernelis“.
O tegu skina, tegu dabina,
Juk žino, kad sugrįšiu.
Jūrės maružėlės, žalios giružėlės
Išbandytos naktelės.
Oi toli toli
Toli tolumėla
Toli mano giminėlė
Už debesėlių.
Siųsčiau paslalį
Ir mielą tarnelį
Kad pribūtų tėvutėlis
Šį vakarėlį.
Nėr man paslalio
Nei mielo bernelio
Nepribuvo tėvutėlis
Šį vakarėlį.
*Motinėlė, brolaitėlis, seserėlė
Vai pūdymai, pūdymai,
Pūdymėli žaliasis!
Tame pūdymėly
Tame žaliukėly
Aug žalioji liepelė
Ai liepele liepele
Liepele šimtšakėle!
Po ta liepužėle
Po ta šimtšakėle,
Gul mudviejų močiutė
Ai mudvi dvi seseli,
Abidva našlaitėli,
Eisiva mudvi,
Mudvi abidvi
Močiutės atlankyti
Prieš kalnelį lipdamos,
Ant kapelio puldamos:
Motinėle mano,
Širdužėle mano,
Priimk mudvi prie šaleles!
Ai judvi dvi dukreli
Abidvi našlaitėli,
Ką judvi gersit,
O ką valgysit,
Kad pas mane būsite?
Ai močiute močiute,
Močiute širdužėle,
Nors nuo liepužėlės
žalius brazdužėlius
Bil su tavimi drauge.
Vai pūdymai, pūdymai,
Pūdymėli žaliasis!
Tame pūdymėly
Tame žaliukėly
Stov žalias ąžuolėlis
Stov žalias ąžuolėlis
Ąžuolėlis šimtšakėlis!
Po tuo ąžuolėliu
Po tuo šimtšakėliu,
Gul mudviejų tėvelis
Ai mudu du broleliu,
Broleliu našlaitėliu,
Eiva brolužėli,
Baltas dobilėli
Tėvelio atlankyti
Kelki mūsų tėveli,
Tėveli širdužėli,
Kelki tėvužėli,
Mūsų širdužėli,
Priimk ir mudu drauge!
Vai sūneliu sūneliu
Sūneliu brangvardėliu,
Ką judu čia gerstau,
Ką judu valgystau,
Kad su manim čia būstau?
Vai tėveli tėveli,
Tėveli širdužėli,
Nors nuo ąžuolėlio
Raselę braukysiv,
Bil’ su tavim čia būsiv.
Vidur lauko augo ąžuolėlis
Po ąžuolėliu lygioji pievelė
Toj pievelėj margoji lovelė
Toj lovelėj jaunasai bernelis.
Kad papūstų iš marių vėjelis
Pabudintų jaunąjį bernelį
Ir papūtė iš marių vėjelis
Pabudino jaunąjį bernelį.
Ir atskrido trys raibos gegutės
Viena laidės an mano galvelės
Antra laidės an mano kojelių
Trečia laidės an mano širdelės.
An galvelės – tai mano motulė
An kojelių – tai mano sesiulė
An širdelės – tai mano mergelė.
Kas tave šaukia, žalio vario?
Ponai broliai didi drauge.
Ko jūs ponai norit, žalio vario?
Ponai broliai didi drauge.
Vyrelio norim, žalio vario.
Ai kas atvers vartus, žalio vario?
Mes atversim vartus, žalio vario.
Atverkit vartus, žalio vario.
Važiuokit sveiki, žalio vario.
Vaišių stalas
Jose dalyvauja ir mirusieji, nes valgydami gyvieji maitina ir vėles. Stalą apdeda šienu, jį užtiesia balta staltiese, aplink stalą uždegami žiburiai - žvakės ar kitokia ugnis, padeda duonos ir ant stalo kampų pastato ąsočius alaus. Po to dar atneša kito maisto: mėsos, juka, kruopiniai vėdarai, burokėlių sriuba su baravykais ir t.t. Per šventę būna 9 ar 12 valgių. Prieš valgymą šeimos vyriausias narys ima kaušą, deda į jį įvairių rūšių miltų, druskos ir kt. ir tai beria į židinį, sakydamas: „Už visus mūsų bičiulius". Mirusiųjų vėlėms po stalais, suolais, į namo kertes numeta maisto, nulieja gėrimo arba užkasa vaišių liekanas.
