Pavasario lygiadienis
Velykos, Lygė, Žemės diena
Kovo 20-21 d.
Tai yra kai naktis su diena susilygina, tikrojo pavasario pradžia, Žemės atbudimo šventė. Po pavasario lygiadienio prasideda Sulos laikas.
Margučiai
Vienas svarbiausių šio laikotarpio simbolių, įprasminantis gamtos atgimimą, kosmosą, derlingumą ir vaisingumą. Jis dažomas nuo Pavasario lygiadienio iki Jorės (vidurpavasario). Margučių raštai simbolizavo pavasarį: saulutės, žvaigždutės, žalčiukai, rūtelės, eglutės, paukšteliai, arkliukai, įvairi augmenija, raštų deriniai. Prasmę turėjo ir spalvos: raudona spalva simbolizavo gyvybę, vaisingumą, atgimimą, sėkmingos visokios pradžios supratimą, juoda – motiną žemę, mėlyna – žydrą dangų, žalia – bundančią augmeniją, javų daigus, geltona ir ruda – subrendusius javus.
Velykų bobutė
Šventės naktį vaikšto moteriškė, vadinama Velykų bobutė. Ji anksti rytą atneša margutį vaikui ir deda ant palangės arba prie lovos.
Vaišės
Stalą papuošia velykinė eglutė - kiaušininė. Šventinis valgymas pradedamas nuo margučio. Einamos būkynės - Vienas laiko kiaušinį, o kitas jį daužia kitu kiaušiniu. Kurio kiaušinis yra stipriausias, tas ir nugalės. Manoma, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybės ir vaisingumo jėgos, gyvatės arba žalčio, pasivertusios gemalu, pavidalu. Imamas nudaužytas margutis, nulupamas, supjaustomas jį į tiek dalių, kiek yra namuose žmonių, ir padalinamas linkint sėkmės ir sveikatos.
Verbos plakimas
Kiekvienas stengiasi anksti atsikelti ir paplakti su verba, kadagio, žilvičio arba blindės šakelių puokšte, perrišta raudonu siūlu arba tautine juosta, pramigusius. „Ne aš mušu, verba muša, tolei muš, kol sulūš". Prie ko prisiliečia verba, tam suteikia augumo ir gyvybinės jėgos, apsaugo nuo ligų. Namai papuošiami verbomis, kad apsaugotų nuo perkūnijos ir kitų nelaimių.
Lalavimas
Lalauninkai dainuoja lalavimo dainas, griežia ragais, dūdelėmis, tarškynėmis, būgnais ar skrabalais, linkėdami šeimininkams gero derliaus, palankaus oro, o merginoms – ištekėti. Lalautojus kviečia vidun, vaišina, duoda margučių, už kuriuos dėkoja dainuodami.
Vai ant dvarelio stov' balta liepelė, vynelis mūsų žaliasai
Ant tos liepelės aukselio raselė, vynelis mūsų žaliasai
Va ir papūtė šiaurus vėjelis, vynelis mūsų žaliasai
Va ir nupūtė aukselio raselį, vynelis mūsų žaliasai
Prašom išeiti jaunos dukrytės, vynelis mūsų žaliasai
Prašom surinkti aukselio raselį, vynelis mūsų žaliasai
Prašom nunešti in kavolėlius, vynelis mūsų žaliasai
Oi, jūs kavolėliai, mano bralužėliai, vynelis mūsų žaliasai
Prašom nukalti aukselio žiedelį, vynelis mūsų žaliasai
Ką tu mum duosi, ką mum dovanosi? Vynelis mūsų žaliasai
Vienam duosiu rūtų vainikėlį, vynelis mūsų žaliasai
Antram duosiu šilkį skepetėlį, vynelis mūsų žaliasai
Trečiam duosiu aukselio žiedelį, vynelis mūsų žaliasai
O kam nedateksiu, pati jauna teksiu, vynelis mūsų žaliasai
Labas vakars, pon gaspador! Ei lalo,
Labas vakars, pon gaspador! Ei lalo.
Ar jau miegi saldų miegą? Ei lalo.
Išsibudink, pasijudink! Ei lalo.
Ar tu duosi mums laluoti? Ei lalo.
Atsikėlė gaspadorius, Ei lalo.
O ir langą atsidarė, Ei lalo.
Lalauninkai, mieli broliai, Ei lalo,
Lalauninkų sunkus kelias, Ei lalo.
Tamsią naktį reik bandyti, Ei lalo,
Juodą purvą reik braidyti, Ei lalo.
Lalauninkų šlėktas pelnas, Ei lalo.
Lalauninkai meldžia poną, Ei lalo.
Auksinėlį į delmoną, Ei lalo.
Šeštokėlį į smuikelį, Ei lalo.
Tavo dvare buliai baubia, Ei lalo,
Tavo stone žirgai žvengia, Ei lalo.
Povai laksto, plunksnas barsto, Ei lalo.
Tavo lauke, dėkui Dievui, Ei lalo.
Kur užarta, te juoduoja, Ei lalo,
Kur akėta, te lyguoja, Ei lalo,
Kur užsėta, te žaliuoja, Ei lalo.
Velykavimas
Vaikai prašo ir atsiima margučio pas kūmus, kaimynus ir kita, nešasi verbų šakeles.
Atlėkė uodas per girią juodas insileido ąžuolan
Iš ažuolėlio leidos berželin ir nuniro sprandelį
Ateina meška didi daktarka uodui sprando taisyti
Parneša plūdžių ir ajerų šaknų, ir arielkos butelį
Atlėkė musė iš Prūsų pusės ir išgėrė arielką
Ateina voras atneša virves ir pakorė muselę
Ateina svirplys virves pakirpo ir paleido muselę
Atjoja vaitas ant žiogo raitas svirpliui provą daryti
Svirplys pamatė, ragus pastatė, vaitą špygom išbadė
Vaitas supyko, žiogą paliko, namo pėsčias parėjo
Vandens pagerbimas
Šiuo metu vanduo yra nepaprastas, juo reikia praustis ar net pasinerti ežeran ar upėn, galima ir sniegu pasiprausti, visus metus būsi tyras ir sveikas. Lankomi šaltiniai, svarbesni papuošiami verbomis.
Pavasaris pavandenis,
Sėmė vanduo kalnus klonis,
Tik nesėmė vieno kalno,
Ant to kalno putinėlio.
Po putinu šaltinėlį.
Tam putine gegulė kukavo.
Visas šalis vesalino,
Mažus vaikus bolavino.
Apeigos prie Ugnies
Apeiga pradedama užkuriant apeiginę Ugnį ir aukojant jai druską. Po to atliekamas žemynėliavimas: nuliejamas apeiginio gėrimo (pvz., alaus, midaus ar giros) gurkšnis ant žemės kaip auka Žemynai, sakydami „Žemynėle, žiedkelėle, žydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visais javais“. Tuomet palabinamas Perkūnas – jam skiriamos maldos ar giesmės, palydimi kaušo pakėlimu į dangų. Tada kaušas siunčiamas ratu, iš kairės stovinčiam kaimynui tariami palinkėjimai: skalsos, darnos, vaisingumo, džiaugsmo ir pan. Aukojami margučiai, duona ir grūdai.
Oi už marių už ežerų,
Aukseliu lingo, ei lalo.
Nauji dvarai, balti pakajai,
Aukseliu lingo, ei lalo.
An to dvaro verba stovi,
Aukseliu lingo, ei lalo.
An tos verbos aukselio rasa,
Aukseliu lingo, ei lalo.
Oi ir atlėkė trys marių paukštelės,
Aukseliu lingo, ei lalo.
Ir nusėdo ant tos verbos,
Aukseliu lingo, ei lalo.
Ir nukrėtė aukselio rasų,
Aukseliu lingo, ei lalo.
Oi ir išėjo jauna mergelė,
Aukseliu lingo, ei lalo.
Oi ir parinko aukselio rasų,
Aukseliu lingo, ei lalo.
Oi ir surišo šilko skurleliu,
Aukseliu lingo, ei lalo.
Ir padalino ant trijų dalalių,
Aukseliu lingo, ei lalo.
Išauš, išaus pavasarėlis
Parskris, parskris raiba gegutė
Užkukuos, užkukuos girioj gegutėlė
Uždainuos, uždainuos mana mergužėla!
Išauš, išaus pavasarėlis
Parskris, parskris raiba gegutė
Užkukuos, užkukuos girioj gegutėlė
Uždainuos, uždainuos mano bernužėlis!
Nei gegulė kukavo, nei lakštutė lakštavo
Tik kėlė budzino motulė dukrelį
Kelkis dukra, negulėk, užsikėlus nestovėk
Jau čėsas, jau para žmonėsa išlaistie
Mano dukra užsikėlė, baltai burnų nusiprausė
Užsėdo, sėdėjo už balto stalalio
Ridinėjimas
Margučiai ridinėjami – susiliesdami su žeme žadina požemio gyventojas, globojančias derlių, gyvates, kurios turi prikelti augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Kurio paridentas margutis prisiliečia prie anksčiau paridento, tas ir laimi.
Sūpavimas
Supamasi, kad javai būtų aukštesni ir linai ilgesni augtų.
Bernelis supava mergelę,
Dainiava: Lingu lingu mergužėli,
Kam tu jauna teks?
Ar žilasermėgiu?
Ar juodakalnieriu?
Ar mon jaunam bernužėliu
Baltam duobilėliu?
Nei žilasermėgiu,
Nei joudakalnieriu,
Tik tam jaunam bernužėliu,
Kuris mani lingava,
Linguodamas dainiava:
"Lingu lingu merguželi,
Kam tu jauna teksi?"
Aš žilasermėgiaus,
Aš jo nemyliu,
O juodakalnieriaus
Nesidaboju.
Aš tam teksiu bernužėliu,
Kurs manie lingava,
Linguodamas dainiava:
"Lingu lingu merguželi,
Kam tu jauna teks?"
Kas pakorė supuoklėles
Tas už stalo vyno gertie
Kas nekorė supuoklėlių,
Tas iš gėdos suodžių krėstie
Suodžių krėstie, blusų rinkti
Supkit mane, supėjėliai, supėjėliai!
O, kad duočiau supėjėliams, supėjėliams -
Vištelė kiaušinio nesudėjo, nesudėjo!
Motulė sūrelio nesuslėgė, nesuslėgė!
Tėvelis alučio nepadarė, nepadarė!
Ū-ta-ta-ta-ta....
Supkit meskit, jūs sesulės, jūs sesulės
Aukščiau aukščiau už medelį, už medelį
Ant medelio žali lapai, žali lapai
Žali lapai nubyrėjo, nubyrėjo
Per upelį nutekėjo, nutekėjo
Net upelė pamirgėjo, pamirgėjo
Supkit, meskit mani jaunų,
Ucia lylia lyliutėly.
Kad užvysčiau aukštų kalnų,
Ucia lylia lyliutėly.
Aukštų kalnų, žalių girių,
Ucia lylia lyliutėly.
Žalių girių, užuolynų,
Ucia lylia lyliutėly.
Užuolėlio žali lapai,
Ucia lylia lyliutėly.
Žalia giria subraškėjo,
Ucia lylia lyliutėly.
Žali lapai nubyrėjo,
Ucia lylia lyliutėly.
Per upelį nutekėjo,
Ucia lylia lyliutėly.
Teka upė rūdymuosna,
Ucia lylia lyliutėly.
Neša mani vargeliuosna,
Ucia lylia lyliutėly.
